www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Vėlinės (lapkričio 2 d.) – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Sustingsta ir gamta: paukščiai išskridę, kai kurie gyvūnėliai užmiega žiemos miegu, augalai apmiršta… Vėlines mūsų protėviai vadino Ilgėmis. Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąja lietuvių švente Ilgėmis.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Ilgės švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių, aukojama Perkūnui. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai (avys, gaidžiai), grojama, dainuojama ir žaidžiama.
Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas. Kai kuriuose regionuose išliko Ilgių šventės paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo. Dzūkijos nacionaliniame parke dar išlikęs paprotys per Ilges susirinkti į kapines prie laužo. Šiuo laikotarpiu liejamos žvakės iš vaško.
Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.
Ramybės kupinos ir žvakių liepsnų nušviestos Vėlinės – metas, kai prasiveria amžinybės vartai, ištrindami ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.
