Nuotrauka iš filmavimo užkulisių.Jau ne pirmą kartą garsusis Kolumbijos politikas, filosofas ir matematikas Antanas Mockus grįžta į Šilutę, į kraštą, kuriame gimė jo tėvas Alfonsas Mockus. Šįkart savo krašto žmonėms jis atveža italų režisieriaus Sandro Bozzolo kurtą dokumentinį filmą „Nijolė“.
Tai pasakojimas ne tik apie Kolumbijoje gyvenusią menininkę Nijolę Šivickas, bet ir apie ypatingą mamos ir sūnaus ryšį. Filmo pristatymas rugsėjo 24 dieną 17 valandą vyks Šilutės Vydūno gimnazijoje.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
„Visada jaučiau, kad ši istorija – daugiau nei tobula. Įvyko tiek daug atsitiktinumų, o jos pradžia ir pabaiga susijungė į dvidešimties metų ratą, iš kurio, turbūt, man jau nepavyks ištrūkti“, – sako kino režisierius, italas Sandro Bozzolo.
Praėjusiais metais į gyvenimą jis paleido dokumentinį filmą „Nijolė“, kuriame subtiliai atskleidė ekscentriškojo Kolumbijos politiko, lietuvio Antano Mockaus ir jo mamos, menininkės Nijolės Šivickas ryšį.
Tarptautinė filmo premjera įvyko praėjusių metų rudenį prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Pirmieji Lietuvos žiūrovai filmą pamatys rugsėjo 19 dieną Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Pristatyti jo į Lietuvą atvyksta režisierius Sandro Bozzolo, kolumbietė scenarijaus bendraautorė Maria Cecilia Reyes ir pats Antanas Mockus. Pagrindinė filmo herojė iškeliavo anapus 2018 metais, eidama 97-uosius metus, vos tik filmas buvo baigtas.
Filmo „Nijolė“ kūrybinė kelionė prasidėjo nuo Kauno. Sandro Bozzolo, anuomet programos „Erasmus“ studentas, čia pirmą kartą išgirdo Antano Mockaus pavardę. Ją ištarė Laisvės alėjoje sutiktas kolumbietis studentas, atvykęs pamatyti šalies, iš kurios yra kilęs jo mėgstamas Kolumbijos politikas, Bogotos meras, filosofas ir matematikas. Netrukus Sandro pats atsidūrė Bogotoje, Mockų šeimos namuose. Čia užsimezgė itin gilūs ir, kaip sako režisierius, asmeniški santykiai su Antanu Mockumi ir jo mama Nijole.
„Šeimai nebuvo lengva įsileisti į savo asmeninį, ramų gyvenimą pašalinį žmogų su kamera. Antano mama Nijolė savo privatumą gynė visą gyvenimą, todėl filmavimo komanda buvo labai maža – tik aš ir Maria Cecilia“, – pasakoja režisierius Sandro Bozzolo, filmo scenarijų rašęs kartu su kolumbiete Maria Cecilia Reyes.
„Nijolė buvo tikrai stipri asmenybė, – sako scenarijaus bendraautorė Maria Cecilia Reyes. – Ji niekada nenorėjo išmokti ispanų kalbos, tad dažniausiai kalbėjo lietuviškai, o ispaniškai – tik trumpais sakiniais. Sakė tiesiai ir konkrečiai, nesistengė būti mandagi“.
Kartu su Sandro Bozzolo ir Maria Cecilia Reyes filmą „Nijolė“ kūrė ir lietuvių komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius.
Filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad menininkė Nijolė Šivickas kino kūrėjus tarsi pakvietė į iššūkiu tapusią bendrą kūrybinę kelionę. „Filmas į vieną komandą sujungė trijų tautybių kūrėjus – lietuvius, italus, kolumbiečius. Visi mes atėjome iš skirtingų kultūrų ir kontekstų, tačiau kurdami stengėmės nepasiduoti pagundai eiti į kompromisus, ieškojome būdų kartu dirbti taip, kad kiekvienas liktume išgirstas ir kiekvienas galėtume maksimaliai realizuoti save bendrame projekte. Lengva nebuvo, bet buvo verta ir aš esu labai patenkinta rezultatu. Tikiu, kad tai ir buvo svarbiausia Nijolės ir Antano pamoka ir dovana mums visiems. O mes jiems atsidėkojome filmu „Nijolė“.
